Prieš varžybas:

Varžybos vyksta Suomijoje, aplink Lahti miestą ir jo vietovę. Pagrindinė šių būtent varžybų pusės-Ironman pažiba buvo tai, jog jos vyksta per poliarinę naktį – tai reiškia, kad pačios varžybos prasideda gan vėlai, o paskutiniai finišuojantys kirstų finišo tiesiąją su naktine šviesa, arba net šviesoje. Dažniausiai varžybos prasideda 6 – 7 ryto ir priklausomai nuo gebėjimų, jos pasibaigia po vidurdienio. Šį sykį, suomiškas Ironman prasidėt turėjo 15:30 profesionalams, o aš pats planavau pradėti plaukti apie 15:45.

Iš vienos pusės – labai gerai, galima išsimiegoti kaip padoriam piliečiui ir nestresuot dėl kėlimosi ankstyvą rytą. Kita vertus, atsirado kitokie iššūkiai – teko perdėlioti savo mitybos planą ir jaustis energingu vidurdienį. Argi čia iššūkis? Pasirodo, kad taip, bent jau buvo sudėtingiau, negu tikėjausi iš pradžių.

Varžybų dieną ir iš esmės kelias dienas prieš, buvo ganėtinai sudėtinga išsimiegoti, nes visuomet šviesu dėl tų pačių poliarinių naktų, plius standartinis nerimas prieš varžybas. Labiausiai išblaškydavo, kuomet naktį keldavausi į tualetą ir jeigu akies kampu pažiūrėdavau link lango – smegenys iš karto keldavo klausimų ir svarstydavo ar tikrai turiu dabar miegoti – juk šviesu lauke. Atsikėlęs anksti, šiek tiek ankščiau nei planavau, pasidariau tradicinę mankštą, kad pabustų kūnas ir išsisklaidytų rūkas galvoje. Pasidariau jau prieš mėnesį suplanuotus pusryčius ir po jų tiesiog ilsėjausi, gulinėjau išsinuomotame bute. Visą rytą kamavo keistas jausmas, nesijaučiau nei stresavęs, nei pernelyg ramus, nei pailsėjęs, nei pavargęs – lyg pastrigęs visa ko viduriuky. Labai keista savijauta, kurioje teko užsibūti maždaug 6 valandas, iki pat varžybų pradžios. Po 3-4 valandų įveikiau pietus, likus 4 valandom iki varžybų – turėtų viskas susivirškinti ir viskas atrodė gerai. Po 3 valandų planavom judėti link varžybų centro, kur priduosime dviračius, susidėliosime inventorių. Dažniausiai šitie veiksmai atliekami dieną prieš varžybas, bet kadangi startavom vėlai, tai ir logistiką pasistūmėjo į varžybų dieną. Svarbiausia buvo atrasti vidinę ramybę ir nieko nepamiršti. Kažkodėl pradėjo traukti šlaunis ir jų sausgysles, o vietomis jas net “rakino”. Stengiausi nekreipti dėmesio. Apšilimo plaukimą nusprendžiau praleisti, kadangi lauke buvo gan šalta, o jeigu aš sušalu nuo plaukimo –  po pertraukos plaukiu ženkliai prasčiau. Tad likome visą laiką uždaroj patalpoj. Užsidėjęs ausines klausiausi mėgstamų dainų, stengiausi užkurti motyvaciją ir būti dėkingu už tai, ką aš galiu daryti ir kur esu. Nuriedėjo viena kita ašara. Likus 45 minutėm pajudėjom link starto, ten apšilau ir atsistojau ties žymekliu, kuris turėjo suburti plaukikus, kurie planuoja suplaukti 1,9 kilometro per 30 minučių. Likus mažiau nei 20 minučių suvalgau energetinį gelį, jaučiuosi tvirtai, jaučiuosi ramus, kiek tai yra įmanoma.

Plaukimas 1,9km – 31:04 – 9-toje vietoje:

Dieną prieš apsižvalgydami po teritorija nujautėm, kad bus banguotas ežeras, tačiau bangavimas varžybų dieną viršijo lūkesčius kelis kartus, ypatingai nuo kranto nuplaukus 700-800m. Per pirmas 10-15 minučių išgėriau begalę vandens, nes niekaip nesugebėjau atitaikyti bangų ritmo, arba bangų ritmas buvo pernelyg laužytas, kad prie jo prisiderinčiau (tikėjausi ramios muzikos, o gavau rokenrolą). Pirmą dalį suplaukiau gan tiesiai, kas džiugino, nepaisant litro ežero vandens pilve ir plaučiuose. Rakino plaučius. Įkvėpinėjau tik į vieną pusę, kas yra rodiklis, jog plaukiu per greitai arba per intensyviai. Tačiau dėl bangavimo, buvo nejauku sukiot galvą dar ir į kitą pusę. Čia pasimato klaida, kuria padariau prieš varžybas – nepaskaičiavau kiek yra pripūstų plūdurų, dėl ko nežinojau, kada bus posūkis ir kiek dar liko plaukti, nes nežinojau kur esu. Tai man kainavo – turėjau daug kartu kelti pusę kūno į viršų, kad susiorientuočiau “apylinkėse”. Staiga posūkis, ji išimu tvarkingai, nebuvo daug žmonių aplinkui (dažniausiai posūkiuose įvyksta “muštynės”, nes visi bandom pasukti kuo efektyviau, dėl ko sulenda daugybe žmonių į vieną vieta prie plūduro). Tačiau dabar vanduo pradeda rodyti savo galią ir daužo nesicackindamas su mumis. Nebesimato nieko, nei žmonių, nei plūduro, nei kepurėlių, nei teisėjų. Jaučiuosi papuolęs į “niekieno žemę”. Šiek tiek pradedu panikuoti, galbūt suplaukiau per toli – iš tikrųjų, suplaukiau per toli. Mintyse dar bandžiau kažką kalkuliuoti, kelti akis, žiūrėti kur esu. Po kurio laiko atrandu žmones, aštrus posūkis link jų. Dabar plaukiu jau su žmonėmis, nebesijaučiu vienišas. Bangos vis dar siaučia, vandenį vis dar gurkšnoju per “nenoriu”. Kažkuriuo metu turėtume sukti link kranto, tačiau tas posūkis kaip neateina, taip neateina. Nesuprantu kas vyksta. Po kurio laiko pakėlęs galvą, matau prieš save krantą (?!?). Neįsivaizduoju kaip tas galėjo įvykti, vienintelė mintis kuri ateina į galvą, kad kažkur kirtau kampą ir tuoj išgirsiu – “diskvalifikuotas” – arba tą man pasakys ant kranto. Nuskandinu šias mintis ir plaukiu toliau, kaip bus taip bus. Paspartinu sieksnius, paskutiniai 200-300 metrų susiplaukia greičiau. Išlipus iš vandens – niekas man nieko nepasakoja apie diskvalifikaciją. Valio. Pasižiūriu į laikrodį – 31+ minutė… Šnipštas. Neturėdamas jokio konteksto, kelintas išlipau iš vandens, belieka galvoti, jog suplaukiau per lėtai ir turėsiu iš peties padirbėti ant dviračio, jeigu dar svajoju apie kvalifikavimasį į pasaulio čempionatą. Bėgu link persirengimo, traukia blauzdas, atrodo, jog tuoj surakins.

Tranzitas 1 03:31:

Iššoku iš plaukimo kostiumo ganėtinai sėkmingai, pasiimu dviračio šalmą ir bėgu link dviračio. Jokiu bėdų atrodo, pasiruošęs kovoti. Užšoku ant dviračio, apsiaunu dviračio batus, važiuojam. Norisi į tualetą, reikėjo nueit į tualetą – gal praeis? – nepraėjo. Širdis trankosi neprasčiau negu bangos trankė kūną. Trūksta oro.

Dviračio rungtis 90km – 2:27:24 – 11-toje vietoje:

Pirmus 10-15 kilometrų pravažiavau dieną prieš ir jaučiausi visai gerai dėl pradžios ir kas laukia po to šiame 90 kilometrų rate. Bandžiau važiuoti ramiai, pagauti ritmą, atsigerti vandens, bet kiekvieną sykį kai bandydavau spustelėti ir važiuoti intensyviau – pritrūkdavo oro. Kai stengdavausi atsigerti, pastebėjau, kad kūne nebeliko talpos skysčiams, jame kruta ežero vanduo. Tikiuosi praeis, kartu su noru užsukti į tualetą. Bandau važiuoti į įkalnes, kojos atsisako dirbti, jose nėra kuro, atsilošiu, stengiuosi jas įdarbint. Širdis vis dar kalatoja, oro trūksta, bandau jį gaudyti kaip žuvis išimta iš vandens, pajėgumas kažkur dingęs. Pradedu jausti nusivylimą. Mane lenkia kiti dalyviai, jėgų kojose nėra – dabar jau stresuoju. Vis dar niekas neįsipila į skrandį, atrodo fiziškai jame nėra vietos. Minu dviratį atsilikdamas pajėgumu per 20-30 vatų, nuo to, ką “išrašė daktaras” prieš varžybas, o mane toliau lenkia. Dabar jau pradedu abejoti viskuo, atsiranda pyktis, liūdesys, emocijų kokteilis pildosi su kiekvieną sekundę, o tai kas man pakeltų nuotaiką – neįvyksta, galia neatsiranda. Stengiuosi ir aš aplenkt kai kurias grupes žmonių, tačiau jei tik stipriau suminu dviratį, plaučiai užsirakina ir tenka praleisti aplenktus žmonės vėl į priekį, atsikvėpuoti. Pasižiūriu į vidutinį greitį – 34 km per valandą, o kur planuotas 37-38 vidurkis? Minu dviratį ženkliai lėčiau, nei planavau. Dabar tai tikrai jokiu būdu nepateksiu į savo amžiaus grupės viršūnę. Abejonė po abejonės. Keikiuosi ant dviračių trasos – ji juk turėjo būti lengvesnė. O dabar sunku. Vėl dūstu. Širdies ritmas nenurimsta ilgiau negu kelioms sekundėms. Atsiranda daugiau dalyvių aplink mane, kai kurie važiuoja didesnėse grupėse. Stengiuosi neįsivelt į grupinį važiavimą – jis draudžiamas šiose varžybose. Grupelė žmonių priešais mane ženkliai sulėtėja įkalnėje. Pradedu juos lenkti. Iš grupės ištrūksta kitas vaikinas, jis pradeda lenkti kažką. Tas kažkas irgi spusteli į kalną. Bandau nepasiduoti, ištrūkti iš šios grupės. Padusau. Grįžtų atgal už grupės. Stengiuosi sugrįžt kuo labiau į šoną, kad nepagalvotų, jog noriu važiuoti grupėje. Girdžiu už savęs motociklą. Motociklui privažiavus arčiau, pamatau mėlyną kortelę – 5 minučių bauda už važiavimą grupėje. Bet…aš juk…nenorėjau. Man nesigavo. Norėtųsi visą šitą pasakyt, tačiau nuleidžiu galvą, priimu baudą. Dar didesnis liūdesys.

Dabar jau galvoju, jog varžybos tikrai baigtos, nėra čia ko važinėt dar. Noriu, kad mane susirinktų kažkas su mašina ir nuvežtų į startą. Po kurio laiko stengiuosi kovoti su šiom mintim. Bandau persifokusuoti. Verčiu save negalvoti apie baudą. Gal ši bauda yra kaip tik geras ženklas? Dabar galiu važiuoti be lūkesčių, tiesiog minti dviratį ramiai. Kas įvyko – tas jau man užnugary. Atrodo šios mintys nusistovi. Trasa išsilygina, nebėra įkalnių, posūkių, pavyksta vystyti vis didesnį greitį. Liūdesys sukyla karts nuo karto dėl baudos ir 5 minučių prastovos, kurią teks atlikti. Pagalvoju kad antrą sykį minčiau dviratį šiose varžybose kitaip. Pradžia buvo kur kas sudėtingesnė negu pabaiga ir aš iššvaisčiau daug energijos pradžioj. Galėjau pasitaupyt. Na ką gi, kitą sykį.

Tranzitas 2 – 03:01 + 5 (bauda):

Pastačius dviratį į vietą, bėgu prie maišų su bėgimo drabužiais. Dviračio šalmas netelpa į maišą. Suplėšau maišą, kažkaip įdedu jį. Pasiimu akinius ir bėgų link palapinės, kur teks atbūti 5 baudos minutes. 5 minutės yra ilgiau, negu man atrodė. Matau žmones prabėgančius pro mane, kuriuos aš prieš kurį laiką buvau aplenkęs dviračių rungtyje. Stengiuosi nekreipt dėmesio, galvoti apie kitką. Noriu į tualetą. Gal praeis, kai pradėsiu bėgti? Nepraeis. 5..4…3…2…1 – “Gali bėgti”, išbėgu į aikštelę. 21 kilometras su trupučiu teliko.

Bėgimas 21,1km – 1:31:13 – 13ta vieta:

Tik išbėgus, suprantu, kad toli nenubėgsiu ir jau medžioju akimis tualeto būdelę. Radau. 5 minutės bėgimo ir jau sustoju. Po to kelis kilometrus prabėgu ramiai, bandau įsivažiuoti į ritmą, sausgysles traukia, kojas rakina kone kiekvienam žingsny. Kaip dabar pusmaratonį taip bėgti. Bėgimo tempas neblogas, džiaugiuosi, nepaisant skausmų. Tačiau ateina suvokimas kad šio tempo ilgai nesugebėsiu laikyti. Kraujuoju sekundes kiekvienam kilometre – vis lėtėju. Vienam iš apsisukimų pamatau daug pažįstamų veidų. Matau Tomą, jis startavo vėliau, tačiau mint dviratį turėjo panašiu pajėgumu kaip aš. Atrodo tvirtai, šaunuolis Tomai. Džiaugiuosi už jį. Toliau stengiuosi palaikyti tempą, sekundės, greitis byra iš po kojų. Taip norėtųsi dabar pasivaikščiot. Noriu prasieit. O gal prasieit – rezultatas jau vistiek pasmerktas? Prašau tik neik. Susiimu, toliau bėgu.

Skaičiuoju metrus, bandau apibrėžti atstumą, kiek liko. Dabar liko tiek, kiek nuo namų bėgų iki miškelio. Dabar liko tiek, kiek prabėgu savaitgaliais. 10 kilometrų – dabar liko tiek, kiek bėgčiau per olimpinį triatloną. Susikaupiu, dedu visas pastangas į palaikymą savęs iš vidaus. Jau tuoj lieka 5 kilometrai iki finišo. Atrandu dar kažkokį depozitą bėgimui – pasiimu jį. Įbėgęs į finišo tiesiąją, keliu rankas į viršų, bandau suvokti kas vyksta, per kiek čia pabaigiau. Laiką rodo 4:54 – velnias, tai lėčiau negu praeitais metais, o tiek ruošiausi šiais metais. Viskas veltui. Atsisėdu ilsėtis, klausausi Gyčio pasakojimų, jis pasirodė labai šauniai – ir vėl jo nepagavau bėgime. Stengiuosi neduoti liūdesiui prasibrauti. Einu pasiimti savo daiktų. Pagaliau išsitraukiu telefoną. Jame užmatau, kad vis tik pabaigiau varžybas per 4:41 ir finišavau 13tas savo amžiaus grupėje. Tai pagerinau savo rezultatą? Dabar užplaukia šilti jausmai. Daug pamokų man padavė Suomija, reikės jas išstudijuoti. Norėsiu jas išmokti. Kitą dieną sužinau, jog papuoliau į pasaulio čempionatą Prancūzijoje, Nicoje.

Bendras laikas: 4:41:13, 13 vieta amžiaus grupėje iš 160 dalyvių;