Kas vyko ir kas buvo suplanuota.

Šiais metais “pasileidau plaukus” ir įgyvendinau vieną pokytį po kito ir visi jie vyko labai nuosekliai, labai trumpam laiko tarpe. Lietingą balandžio dieną sukaupiu visą drąsą ir pasikviečiau Joną Žakaitį kavos, su pretekstu, kad šiaip noriu kelis dalykus apsitarti. Jonas sutiko greitai ir lengvai – tai drąsos užtaiso liko su kaupu ir pradėjau užsirašinėti apie ką norėjau su juo pakalbėti:

Sąrašas kaip ir neypatingas ir jau turėjo ambicingų tikslų – pradėti dėliotis triatlono trenerio karjerą, kas yra mano didžiulė svajonė, kurią nešioju labai arti širdies, bet mažai kam apie ją pasakau. Ir norėjau pasisiūlyti padėti su “Love Streams Running” plėtra, nes tikėjau, kad visa patirtis sukaupta darbuose – galėtų pagelbėti. Tačiau ties devintu punktu drąsa išsibaigė ir neįrašiau pagrindinio punkto, dėl kurio ir pakviečiau Joną kavos – ar Jonas norėtų pasiimti mane po savo priežiūra ir pradėti mane treniruoti. Žinojau, jog norinčių, tokių kaip aš daugiau, negu valandų savaitėje ir spėjau, kad visą dėmesį Jonas jau bus išdalinęs. Bet širdy tikėjau, norėjau ir bijojau.

Mes sutarėm, jog padėliojam dar mintis – kada būtų geriausias laikas pradėti kartu dirbti – iš mano pusės nesinorėjo būti pusiau kažkieno iškeptu pyragu (iki tol sportavau su kitu treneriu, maždaug 5 sezonus) – tad mano idėja buvo pradėti nuo rudens. Po kelių dienų gaunu žinutę, kad nėra čia ko atidėjinėti šitos transformacijos ir pradedam dirbti kuo ankščiau. Jono užtikrintumas išbaidė mano neužtikrintumą ir jau po kelių valandų kalenau klaviatūra elektroninį skyrybų laišką savo jau buvusiam treneriui. Skyrybos su treneriu turėjo daug panašumų, kai skiriesi su artimu žmogum, ypač po tiek laiko. Tad paprašiau berods keturių žmonių, kad jie perskaitytų mano laišką prieš siunčiant. Mano laiškas buvo sutiktas su puikiu supratimu iš Russello ir jau po mišrios savaitės iš dviejų skirtingų treniruočių pasaulių, aš buvau pilnai pasinėręs į darbą su Jonu.

Ką keitėm ir kodėl? Ir kur laidojau ego.

Pirmiausia keitėm treniruočių principus ir jų modeliavimą. Dingo tos treniruotės, kuomet bijodavau sėstis ant dviračio, nes nežinojau ar ją pabaigsiu – taip, į savaitę bent jau kelias tokias turėdavau. Ir geriausiomis Stokholmo sindromo tradicijom – nenorėjau tų treniruočių paleisti, nes “o gal pramuš”. Nepramuš. Gali tik užmušt, užmušt norą ir entuziazmą. Pasidarėm įvairių tyrimų – bėgimo, dviračio ir plaukimo metu matuodami laktatą, analizuodami mano pajėgumą. Ir vedėm paraleles, kur dabar esu pagal savo galimybes. Ir deja, nebuvau niekur arti savęs tokio, kokį įsivaizdavau esąs, ypač po tiek įdėto darbo, dviejų savaičių triatlono stovyklos ir neadekvačiai išvargusio sutuoktinio vaidmens. Bet svarbiausia, kad radau savyje tai, kas man padėjo patikėti procesu ir kelione, kuri manęs laukia. Pradėjau džiaugtis kaip ji atrodys ir kur link jį mane nuves.

O ego laidojau su kiekviena diena vis giliau. Kažkuriuo momentu jau nebeliko vietos naujiems kapams ir pratrūkdavo įsižeidęs Edgaras, kuris dabar turi važiuot lėčiau, pagal mažesnes pastangas ir neatrodys toks kietas – a’la “ką pagalvos kiti” ir “kaip aš su tokiais skaičiais apie pasaulio čempionatą galvoju?”. Žinučių su nuskriausto ego sapaliojimais vis dar neatsisakiau ir Jonas jas vis dar karts nuo karto gauna, bet dabar mažesniais kiekiais ir intervalais.

Gdynopenhag-ką daryt? Ir pasaulio čempionato aritmetika

Savaitė prieš Gdynę, mano mašina pradeda rodyti visokius keistus ženklus ir užuominas, kaprizus. Galiausiai aš suinterpretavau visus kaprizus per “Gdynia? Kiek kilometrų? Ne, taip toli aš nenoriu važiuot”. (Retrospektyviai – tai buvo labai gera interpretacija, nes grįžus iš Gdynios, po dviejų dienų, mašina tiesiog sugedo vidury kelio). Pradėjau labai stipriai panikuoti, galvoti ką galiu padaryt ir kaip spręsti šitą rebusą. Bičiulis Algirdas – išgirdęs mano bėdas iš karto, pasiūlė pasidalint savo mašina, net neišgirdęs, kad aš jau turiu plana B (net ir dabar širdį užlieja kraujas ir ašarų atsiranda tą prisiminus <3). Pradžiai bijodamas skolintis mašiną ir sukelti nepatogumų kitam žmogui beveik savaitei – ieškojau alternatyvų. Vieną iš tokių alternatyvų atrodė “Ironman Copenhagen”. Mums su Dovile Kopenhaga labai patinka, šiais metais buvom ten nuvykę trumpam, likom kaip visad sužavėti. O ir pačiam “Ironman Copenhagen” jau dalyvavau du kartus.

Pasirodo, viena iš mano “stipriųjų” savybių sprendžiant problemas – yra tiesiog pirkti kažką. Tai tą ir padariau, nusipirkau už labai neprotingai brangiai vieną iš paskutinių likusių startinių paketų į “Ironman Copenhagen”. Tuo metu šį sprendimą nulėmė keli dalykai:

• Pirmiausia į Kopenhagą galima nuskrist patogiai iš Kauno ir jos puiki infrastruktūra leidžia paprastai naviguot po miestą;
• Jau tuo metu “Ironman Copenhagen” buvo paskelbes, jog turės 40 “bilietų” į Pasaulio Čempionatą
• “Ironman Gdynia” savo ruožtu vis dar neatnaujino informacijos dalyviams ir vienintelė informacija apie “bilietus” buvo, jog jų bus 30.
• Važiuot į Gdynią užtruktų visą dieną ir gan nuvargintų vien dėl sėdėjimo mašinoj 9+ valandų
• Paniškai rezervuojam, ieškom gyvenamųjų vietų Kopenhagoj, atšaukiam Gdynioj
• Viską atšaukus ir suplanavus kelionę į Kopenhagą, vėlų vakarą vis tik atsisėdu prie kompiuterio ir randu kažkokį butą su nemokamu atšaukimu. Nuojauta, intuicija, atsargumas, apskaičiavimas – arba kažkoks miksas šitų dalykų.

Šiais metais planas buvo dalyvauti Ironman varžybose tik tam, kad surinkti patirtį ir pasimokyti, o jau kitais metais – taikyti papulti į pasaulio čempionatą Havajuose. Tačiau suprantu, kad turėjau labai unikalią galimybę gerai pasiruošti šiais metais – Dovilė sutiko vėl mūsų atostogas išnaudoti stovyklavimui su dviračiu, galėjau plaukti nuo vasario mėnesio baseine (ačiū Mantui Marcinkevičiui) ir neaišku kiek žmonių norės/galės/rizikuos planuoti skrydį į Havajus, kai vis dar esame pandemijoj. Paskutinėm dienom paskelbiama, jog Gdynėje “bilietų” skaičius didinamas iki 75 ir aš skubiai transliuoju savo visą padriką ir pagrindo neturinčia aritmetiką Dovilei, aiškinu, kodėl važiuot turim į Gdynią, o ne skrendam i Kopenhagą. Kaip visuomet, būdama be galo supratinga ir pakanti mano lengvabūdiškumui – Dovilė palaiko mane. Greitai bandau derint mašinos skolinimą iš Algirdo, atrodo viską turiu. Važiuojam į Gdynią. Apie mano planą papult į pasaulio čempionatą, žino vos keli žmonės. Kaip ir su Jonu, taip ir čia – bijau ištarti garsiai, bijau savo paties ambicijų, bet jomis tikiu.

Kas buvo toliau – po savaitės.